Išrašymas iš ligoninės patvirtina, kad vyresnio amžiaus žmogui nebėra reikalingas stacionarus gydymas, tačiau tai ne visada reiškia visišką pasveikimą. Prieš grįžtant namo reikia išsiaiškinti, ar žmogus sugebės saugiai atsistoti, judėti, naudotis tualetu, valgyti ir tinkamai vartoti vaistus. Ypatingą dėmesį reikia skirti pirmosioms dienoms, nes būtent tada dažniausiai išryškėja sunkumai, kurių ligoninėje nebuvo pastebima. Apgalvotai organizuota trumpalaikė priežiūra gali tapti tiltu tarp ligoninės ir savarankiško kasdienio gyvenimo atgavimo.
Akimirka, kai ligoninės skyriuje įteikiama išrašymo iš ligoninės pažyma, šeimai paprastai suteikia palengvėjimą. Gydymas baigtas, artimasis gali grįžti namo, ir atrodo, kad sunkiausia jau liko už nugaros.
Tačiau namuose greitai tampa akivaizdu tai, ko ligoninės aplinkoje buvo lengva nepastebėti. Skyriuje maistas buvo atnešamas prie lovos, vaistai išduodami nustatytu laiku, o koridorius buvo lygus, o prireikus personalas būdavo vos už kelių žingsnių. Namuose pagyvenęs žmogus turi pats atsikelti iš žemesnės lovos, nueiti iki vonios kambario, peržengti slenksčius, prisiminti vaistų vartojimo laiką ir pats pasigaminti maistą.
Todėl išrašymo iš ligoninės diena nėra gydymo pabaiga. Tai perėjimas į kitą reabilitacijos etapą, kuriame labai svarbu, kad šeima būtų pasirengusi, namų aplinka būtų saugi, o priežiūros apimtis – tinkama.
Išrašymas iš ligoninės nereiškia, kad žmogus visiškai pasveiko
Sprendimas išrašyti iš ligoninės iš esmės reiškia, kad paciento sveikatos būklė yra pakankamai stabili ir jam nebėra reikalingas nuolatinis gydymas stacionare. Tai nereiškia, kad žmogus atgavo tokią pačią jėgą, judrumą ir savarankiškumą, kokius turėjo prieš susirgdamas.
Tyrimai rodo, kadnet iki trečdalio vyresnio amžiaus pacientų hospitalizacijos metu arba po jos pablogėja gebėjimas savarankiškai atlikti kasdienes veiklas. Tai gali lemti ne tik pati liga, bet ir ilgas gulėjimas lovoje, mažesnis fizinis aktyvumas, nepakankama mityba, miego sutrikimai ir stresas, kurį sukelia nepažįstama aplinka.
Pavyzdžiui, ligoninės koridoriuje pagyvenęs žmogus gali nueiti keliasdešimt metrų ir sudaryti įspūdį, kad juda pakankamai gerai. Tačiau namuose jam gali būti sunku atsikelti nuo minkštos sofos, užlipti į antrą aukštą ar naktį saugiai pasiekti tualetą. Būtent šios kasdienio gyvenimo smulkmenos lemia, ar grįžimas namo bus saugus.
Pasiruošti reikia pradėti dar prieš išrašymo dieną
Saugią priežiūra po išrašymo iš ligoninės sunku organizuoti skubotai, kai pagyvenęs žmogus jau sėdi automobilyje ir važiuoja namo. Dar ligoninėje reikėtų išsiaiškinti, kokias veiklas žmogus gali atlikti savarankiškai, o kuriose jam reikalinga pagalba.
Su gydytoju ar skyriaus personalu reikia aptarti ne tik diagnozę, bet ir kasdienius klausimus. Ar pagyvenęs žmogus gali lipti laiptais? Ar jis gali visiškai apkrauti operuotą koją? Kaip reikia prižiūrėti žaizdą? Kiek skysčių rekomenduojama gerti? Kada numatytas kontrolinis vizitas ir kokie požymiai rodo, kad pasveikimas nevyksta taip, kaip planuota?
Naudinga užduotis – įsivaizduoti vieną pilną dieną namuose. Kas ryte padės senjorui atsikelti? Ar jis sugebės nusiprausti ir apsirengti? Kas paruoš pietus? Ar žmogus pats supras, kaip reikia vartoti naujus vaistus? Kaip jis nuvyks pas gydytoją, jei pats jau nebevažiuoja automobiliu?
Jei į kelis iš šių klausimų nėra aiškių atsakymų,priežiūros planas dar nėra parengtas.
Vaistų sąrašas yra svarbesnis nei pilna vaistų dėžutė
Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų grįžus namo – neaiškumai dėl vaistų. Ligoninėje dalis anksčiau vartotų vaistų gali būti pakeista, dozės – pakoreguotos arba gali būti priskirti nauji vaistai. Tuo tarpu namų vaistinėlėje vis dar yra senosios pakuotės.
Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad vaistų sąrašų neatitikimai paliečia beveik kiekvieną pacientą, kuris pereina iš vienos sveikatos priežiūros įstaigos į kitą, įskaitant išrašomą iš ligoninės. Būtent tokie perėjimai yra vienas iš laikotarpių, kai vaistų vartojimo klaidų rizika yra ypač didelė.
Namuose turėtų būti vienas atnaujintas sąrašas, kuriame nurodytas kiekvieno vaisto pavadinimas, dozė, vartojimo laikas ir skyrimo priežastis. Senų ir nebevartojamų vaistų nereikėtų laikyti kartu su šiuo metu vartojamais. Jei recepte nurodyta informacija skiriasi nuo informacijos ant pakuotės ar ankstesnių gydytojo nurodymų, teisingą vartojimo tvarką reikėtų patikslinti pas gydytoją ar vaistininką, o ne bandyti nustatyti patiems.
Be to, vaistų dėžutė padeda tik tuomet, jei pagyvenęs žmogus supranta, kokia yra diena ir paros laikas. Jei jis nuolat klausia, ar tabletės jau išgertos, arba pats keičia vaistų dozę, būtina reguliariai jį stebėti.
Pirmosios dienos namuose atskleidžia daugiau nei pokalbis ligoninėje
Grįžimas į pažįstamą aplinką dažnai pagerina pagyvenusio žmogaus nuotaiką. Jis gali tvirtinti, kad jaučiasi gerai ir viską susitvarkys pats. Tačiau tikrąją padėtį atskleidžia ne pažadai, o konkretūs veiksmai.
Stebėkite, kaip žmogus kyla iš lovos, o ne tik tai, ar jis sugeba vaikščioti. Patikrinkite, ar jis gali nueiti iki tualeto net ir tada, kai yra pavargęs. Įsitikinkite, kad senjoras sugeba atidaryti maisto pakuotę, pašildyti maistą ir nunešti lėkštę prie stalo. Paklauskite, ką jis darytų, jei naktį nukristų arba staiga pasijustų blogai.
Ypatingą atsargumą reikia išlaikyti po operacijos, kritimo ar ilgesnio buvimo ligoninėje.CDC nurodo, kad vyresnio amžiaus žmonėms pirmąjį mėnesį po hospitalizacijos kritimo rizika yra didesnė nei tiems senjorams, kurie ligoninėje nebuvo gydomi. Tai gali paskatinti sumažėjęs judrumas, raumenų silpnumas, galvos svaigimas ir vaistų dozavimo pokyčiai.
Tai nereiškia, kad šeimos narys turi visą parą būti šalia senolio. Tačiau pirmosiomis dienomis pagalba turi būti pakankamai prieinama, kad problema būtų pastebėta dar prieš kritimą, praleistą valgį ar netinkamai išgertą vaistų dozę.
Namai turi būti pritaikyti prie dabartinių, o ne ankstesnių žmogaus galimybių
Pagyvenusiam žmogui, kuris prieš susirgdamas laisvai judėjo po visą namą, po išrašymo iš ligoninės laiptai gali tapti neįveikiama kliūtimi. Jei miegamasis yra antrajame aukšte, galbūt laikinai praktiškiau būtų įrengti miegamąją vietą pirmajame aukšte. Jei iki vonios kambario tenka eiti per ilgą ir silpnai apšviestą koridorių, reikėtų pagalvoti apie naktinį apšvietimą arba laikiną tualeto kėdę.
Judėjimo kelyje neturėtų būti laisvai gulinčių kilimų, laidų, žemų staliukų ar nestabilių baldų. Vonios kambaryje gali prireikti dušo kėdės, neslystančio paviršiaus ir rankenų, už kurių būtų galima laikytis. Kartais problemų kelia net įprasta sofa – ant jos lengva atsisėsti, bet trūksta jėgų, kad nuo jos atsistotum.
Būsto pritaikymas nereiškia, kad pagyvenęs žmogus niekada nebeatgaus savarankiškumo. Daugelis sprendimų reikalingi tik kelioms savaitėms. Jų tikslas – užkirsti kelią naujoms traumoms tuo metu, kai žmogaus gebėjimai dar nėra visiškai atsigavę.
Poilsis yra būtinas, tačiau lova neturi tapti vienintele vieta, kur praleidžiame dieną
Po ligos ar operacijos nuovargis yra suprantamas, ir vyresnio amžiaus žmogui reikia daugiau poilsio. Tačiau nuolatinis gulėjimas gali dar labiau susilpninti raumenis ir apsunkinti grįžimą į įprastą gyvenimą.
Fizinio aktyvumo lygis visada turi būti suderintas su gydytojo ir reabilitacijos specialisto nurodymais. Jei nėra nustatytas griežtas lovos režimas, reabilitacija paprastai apima laipsnišką grįžimą prie kasdienių veiklų: atsisėdimą ant lovos krašto, atsistojimą, kelis žingsnius po kambarį ir vėliau ilgesnius pasivaikščiojimus.
Šeimos užduotis nėra priversti žmogų greičiau „atsigauti“. Jei pagyvenęs žmogus bijo atsistoti, reikia suprasti baimės priežastį. Galbūt judant skauda, svaigsta galva arba naudojamas vaikštynė nėra tinkamai sureguliuota. Tokioje situacijoje reikalingas profesionalus įvertinimas, o ne priekaištai dėl nepakankamo stengimosi.
Medicininė priežiūra ir pagalba kasdieniame gyvenime nėra viena paslauga
Išėjęs iš ligoninės, pagyvenęs žmogus gali gauti įvairių rūšių pagalbą, kurias šeimos nariai dažnai painioja.
Valstybės apmokama sveikatos priežiūra namuose yra medicininė paslauga. Ji gali apimti vaistų skyrimą, žaizdų ir odos pažeidimų priežiūrą, kateterio ar stomos priežiūrą, gyvybinių rodiklių stebėjimą ir tam tikrais atvejais reabilitaciją. Paslaugas, atsižvelgiant į poreikius, teikia sertifikuota slaugytoja, gydytojo padėjėjas arba reabilitacijos specialistas.
Po chirurginės intervencijos ligoninėje ar dienos stacionare valstybė gali apmokėti sveikatos priežiūros paslaugas namuose iki 10 kalendorinių dienų. Jei jų reikia ilgiau, tolesnį gydymą įvertina šeimos gydytojas.
Slaugytojo pagalba turi kitą paskirtį. Slaugytojas padeda nusiprausti, apsirengti, paruošti ir paduoti maistą, palaikyti tvarką namuose, laikytis dienos ritmo ir saugiai judėti. Daugeliu atvejų po ligoninės senjorui vienu metu reikalingos tiek slaugytojos atliekamos medicininės procedūros, tiek praktinė pagalba likusiu dienos laiku.
Kada šeimos pagalba nebėra pakankamas sprendimas?
Artimieji dažnai bando pasidalinti priežiūros pareigas tarpusavyje. Vienas ryte paskambina, kitas vakare atneša maisto, o savaitgaliais kas nors sutvarko būstą. Jei pagyvenęs žmogus didžiąją dienos dalį gali praleisti saugiai, toks sprendimas gali būti pakankamas.
Sunkumai prasideda, kai pagalba reikalinga kasdien tam tikru laiku. Pavyzdžiui, žmogus vienas negali atsikelti iš lovos, pasinaudoti tualetu ar nusiprausti. Ne visada galima tikėtis, kad šeimos narys galės išeiti iš darbo būtent tuo metu, kai pagalba bus reikalinga.
Profesionalią priežiūrą reikėtų apsvarstyti ir tuomet, kai artimųjų kasdienybė virsta nuolatine budėjimo tarnyba. Jei naktį telefonas visada guli prie pagalvės, darbo susitikimai planuojami atsižvelgiant į senolio valgymo laiką, o kiekvienas neatsakytas skambutis kelia baimę dėl nelaimingo atsitikimo, esamas priežiūros modelis nėra saugus nei senoliui, nei šeimai.
Priežiūra po išrašymo iš ligoninės nebūtinai turi būti planuojama neribotam laikui. Kartais pakanka pagalbos kelioms savaitėms, kol pagyvenęs žmogus atgauna jėgas ir vėl gali dalį veiksmų atlikti pats. Vėliau priežiūros apimtį galima sumažinti arba pritaikyti prie naujos situacijos.
Tokiais atvejais pagalbos suteikimui lemiamą reikšmę gali turėti net kelios minutės.
Geras priežiūros planas padeda atgauti savarankiškumą
Apgalvota priežiūra po išrašymo iš ligoninės nereiškia, kad reikia viską daryti už pagyvenusį žmogų. Priešingai, gera pagalba leidžia žmogui saugiai atlikti tiek, kiek jis pats gali šiuo konkrečiu reabilitacijos etapu.
Vienam pagyvenusiam žmogui iš pradžių reikės pagalbos tik prausiantis ir ruošiant maistą. Kitam reikės kelių slaugytojo apsilankymų per dieną, funkcinės lovos, vaikštynės ar saugos priemonių nepaprastųjų situacijų atveju. Nėra vieno teisingo grafiko, kuris tiktų visiems.
Saugiausia pradėti organizuoti pagalbą dar prieš senjorui grįžtant namo. Tada išrašymo iš ligoninės diena netaps improvizacija, o taps apgalvotu kitu žingsniu kelyje į pasveikimą.
